Išeinu iš namų ir kojų nešama einu ten, kur šiltos saulutės neužstoja medžiai, jie tik grakščiais savo kamienais apsupa žalią žolę; ten kur jaunimas piknikauja, o senimas įvairiomis temomis diskutuoja; ten kur nėščiosios kvėpuoja grynu oru bei tikisi, kad jų vaikutis bus toks pat žvalus ir gražus kaip tosios, kuri parko viduryje žaidžia su savo mažyliu. Truputėlį nukrypstu nuo savo reginių ir pamanau: "Vargšė žolė!" Ji tiek turi iškęsti... Pamąsčius pačia primityviausia puse, tai ji atlaiko labai didelį svorį, juk mes - žmonės, ne plunksnelės, o ir suoliukai bei visokie įrenginiai sveria nemažai. Be to, tas nuolatinis bėgiojimas, šiukšlinimas ir žaliosios rovimas ne pati maloniausia dovana už švelnų patalą po subinėm. Na ir visa kita.. Bet vis dėlto, tam mažam vaikui nieko negaliu prikišti, jo lengvutis kūnelis žolytei, kaip masažas po sunkių 40 išmeros vyro žingsnių. O už tai, kad gležnomis rankytėmis įdomumo dėlei išrovė kelis pievos stiebelius, tai tik palaima palyginus su didelėmis penkiolikmečio letenomis ir kuokštu žolės joje. O kur dar nuoširdi šypsena, putliažandžio veide, už kurią galima atleisti viską. Išties viską. Žinote, jis ir mamą turi, kuri neleis jam užaugti piktu dėde, kuris niokoja gamtą, kadangi savo rūpestingumo bei švelnumo kupinu balsu, taria: "Žolytei skauda..." Tuomet mažylis atsisuka į mamą ir iš didelių, tiesiog milžiniškai žavių akių pabyra ašaros kaip pupos...
O kaip ten buvo toliau aš nežinau, nes pakilęs stiprus vėjas nunešė mamos žodžius ir aš nuėjau. Tačiau galiu lažintis, kad vaikutį apkabindama, pasakė jam ką nors protingo, dėl ko jis nustojo verkti ir vėl laimingas išsiruošė tyrinėti pasaulio, kurio jis dar visiškai nepažįsta. Didelės sėkmės, Mažiuk!
Pavydėtina, kokia švari jo sąžinė. Ir kodėl laikui bėgant, ji taip smarkiai apsiteršia?
1 komentaras:
kaip idomiai ;o :)
Rašyti komentarą